Marius Savickas
12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla



                                  Referatas


     Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio politika



1999 m.
Kaunas



1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.
2. Valstybės centralizavimas.
3. Vytauto kovos dėl valdžios.
 d) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.
 e) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.
 f) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.



      Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų šalį, yra svarbus  mūsų
Lietuvos istorijai, nes jis kaip  ir  daugelis  kitų  didžiųjų  kunigaikščių
valdė LDK ir siekė gerint  jos  politinę  bei  karinę  galią.  Šis  valdovas
paliko Lietuvos istorijoje gilų pėdsaką  ir  tikrai  nuveikė  daug  sėkmingų
darbų tvarkant ir  stiprinant  LDK.  Vytautas  geriausiai  iš  visų  valdovų
gerino LDK padėtį kaimyninių šalių akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.
      Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo  vykdoma  politika,
valdymo laikotarpiu, domisi  nemažas  ratas  žymių  dėstytojų,  mokytojų  ar
šiaip žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su istorija ir išleidusių  nemažai
knygų,  kuriomis  remiuosi  rašydamas  šį  referatą.  Paminėti  norėčiau  A.
Šapoką, kuris puikiai ir informatyviai aprašo  Lietuvos  didįjį  kunigaikštį
Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas  autorius,  tiksliau  istorijos
mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją  -  Mikalojus  Kondratas,  parašęs  knygą
“Lietuvių tautos ir valstybės istorija”.



                                      1

      Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie 1350m. , jis  augo
sunkiais Lietuvai laikais.
      Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto ūgio, dailių  ir
energingų veido bruožų. Turėjo dideles, gyvas ir protingas  akis.  Iš  veido
atrodė  moteriškas;  niekas  nepažino,  kai  jis  apsitaisęs   savo   žmonos
palydovės  rūbais  pabėgo  iš  kalėjimo.Visa   Vytauto   figūra   atsišvietė
pasitikėjimu savim,  energija,  gyvumu,  drąsa,  rizikingumu  ir  savigarba,
žodžiu, - kažkokia didingo valdovo šviesa. Nors  iš  pažiūros  mažo  augumo,
bet savyje slėpė didžią dvasią. Buvo protingas  ir  žmoniškas.  Įsidėmėtinas
jo susivokimas ir orientacija: iš karto  jis  išspręsdavo  kelius  reikalus.
Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių ir elgesių observuoti.
      Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip  suvartoti,  jog  nė  minutė
nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu:  savo  pareigų  neužmiršdavo
nei namuose, nei kelionėje. Ar klausydamas  žmonių  skundų  ir  prašymų,  ar
duodamas atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe.  Ta  savybe  jis
užsipelnė didelės pagarbos tiek  savųjų,  tiek  svetimųjų  tarpe.  Laisvesnį
laiką,  jei  jo  kiek  atlikdavo,  praleisdavo  medžioklėje  arba  žaisdamas
šachmatais. Bet visur kur matėsi  saikas.  Vytautas  neprotingu  laikė  tokį
monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į šalį valstybės reikalus.
       Palaikė  gerus  santykius  ir  su  pirkliais.  Jų  padedamas  įsigijo
didelius turtus:  aukso,  sidabro,  brangių  akmenų,  audeklų,  kailinių  ir
kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems dalindamas rodė  didelį  dosnumą.
Valgydamas ir gerdamas susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo  vyno  ir
jokio kito gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu  pranešė
visus savo laiko valdovus. Su  saviškiais  elgėsi  gana  rūsčiai:  nė  vieno
nusikaltėlio nepalikdavo nenubaudęs ir kaltę buvo  sunku  nuo  jo  paslėpti.
Svečius priimdavo vaišingai ir gražiai.
      Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus.  Šioje  srityje
nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų  mielai  mokydavo  ji
ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Europos  išradimus  ir
papročius.
      Kiekviename jo  svarbesniame  žygyje  galima  pastebėti  karo  dalykų,
kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir paaiškėja, dėl ko  jis  iš  vienos  pusės
gerbė kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų  ir  kitų  jo
dvare netrūkdavo ir iš įvairių kraštų atsilankydavo.
      Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą.  Galėjo  mokėt  ir  rusų,
nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas  daiktas,
kad  Vytautas  mokėjęs  ir  totorių  kalbos,  nes  jo  dvare  totorių   daug
pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos,  kaip
užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.
      Visi mokslai  kunigaikščiui  tiek  turėjo  reikšmės,  kiek  juos  buvo
galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas  tuo  atžvilgiu  buvo  tikras
kryžiuočių mokinys, realistas ir praktikas.
      Kalboje buvo  trumpas  ir  šykštus,  bet  žinodamas  reikalus,  dažnai
griebdavosi  sąmojaus  ir  lakoniškumo.  Kai  ant   Dniepro   saviškiai   jį
atkalbinėjo dėl didelių šalčių mesti kovą  su  totoriais,  Vytautas  atrėmė:
todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime  triumfą  ant  dviejų
priešų; jei būsime nugalėti, kalbės apie mus, kad mus nugalėjo  du  priešai:
šaltis ir totoriai. Kai kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą  dalinant
totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs,  kad  gerumu  galima
ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl kartą jo akyse kažkas gyrė  vieną
iškalbingą kunigaikštį, Vytautas  trumpai  tarė,  kad  jam  patinkąs  mažiau
iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1
      Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs,  išbuvo  apie  ketverius  metus
Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis išėjo  gerą  ir  drausmingą  gyvenimo
mokyklą, kuri padėjo atsivaduoti tėviškę.
_________________________________________________
1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

      Prūsuose  Vytautas  turėjo  progos  ir  su  įvairių  kraštų   žmonėmis
susitikti ir išsišnekėti.  Jam  buvo  įdomu,  kokia  kitų  kraštų  politika,
siekimai, kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes  matė,  kad  jį  gerbia
kryžiuočiai, pavesdami  jam  net  tarpusavio  ginčus  spręsti.  Žodžiu,  jis
Prūsuose mito vakarų kultūros  vaisiais,  ypač  materialine  kultūra,  kurią
paskui kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir t.t.
      Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios  vėliau
pats griebdavos santykiaudamas  su  kaimynais.  Dalyvavimas  tarpe  riterių,
kurie  išdidžiai  pūtėsi,  dėdamiesi  esą  tikrosios  religijos  nešėjai  ir
skelbėjai, turėjo ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo  nemenka  jo
ambicija  čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai  imant,  Vytautas  būdamas
gabus, tvirtos valios, be  galo  energingas  ir  labai  darbštus,  iš  šitos
mokyklos išėjo tikras tų laikų europietis, susipažinęs su  Vakarų  siekimais
ir politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.
       Paviršutiniškai  pažvelgus  atrodo,  kad   Vytautas   blaškosi,   yra
nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal. Iš tikrųjų taip  nėra.
Visais savo veiksmais jis siekia vieno tikslo - tėviškės.  Jis  nė  valandai
neužmiršta, ko jis nori.  Kiekvienas  jo  veiksmas  rišasi  su  vyriausiuoju
tikslu.   Jis   naudojasi   įvairiomis   priemonėmis:   kariauja,    derasi,
politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas, Maskva).
      1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo  metai  -  jis  galutinai
atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila  ir  lenkais  ir  gavo
valdyti ne  tik  tėviškę,  bet  ir  visą  Lietuvą.  Jo  santykiai  su  tauta
pasikeitė.  Jo  asmeniški  reikalai  susiderino  su  tautos   ir   valstybės
reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai  -  jo  draugai.
Savo tautai  jis  pasiliko  ištikimas  iki  gyvos  galvos  ir  dešimteriopai
atsilygino už visus padarytus jai nuostolius. Nuo  1382  -  1392m.  jis  lyg
medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392 jis grįžta į gimtąją  dirvą,  ir
visas  medis  puikiai  išbujoja.  Jis   jau   nebe   pabėgęs,   nuskriaustas
kunigaikštis,  kovojęs  dėl  tėviškės,  bet  galingas  Lietuvos  valdytojas.
Atsitiktinai  keičiasi  ir  jo  elgesys.  Jeigu  iki  tol  Vytautas   atrodė
nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai  nuo  1392  metų  jis  virsta
rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis įgyja didesnio pastovumo.  Tiesa,
jam jau ir laikas buvo  nusistovėt:  jis  jau  tada  turėjo  apie  40  metų.
Šitokiame amžiuje gavo valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė  tikrai
vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis  atsakingumas.  Tik  nuo  to  laiko
galėjo jis imti reikšti  ir vartoti savo  gabumus.  Dabar  atsirado  daugiau
uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni  ir  sunkesni.  Atrodo,  kad
pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo veikimo  programos  punktai.
Jie duoda jo darbams  tam  tikro  tvirtumo,  pastovumo.  Geri  santykiai  su
Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su  rusų  kun.  ir  totoriais,
kunigaikščio valdžios stiprinimas ir kultūros kėlimas krašto viduje  -  štai
vedamosios politikos mintys.2
      Vytautas buvo žymus ir kaip savo  krašto  tvarkytojas.  1392  m.  gavo
suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai  gabus  organizatorius.
Greitai numalšino sukilusius kunigaikščius,  sustiprino  savo  valdžią.  Jis
valdė kraštą kietai, nepakęsdamas  jokio  pasipriešinimo:  be  pasigailėjimo
šalino  savo  giminaičius  kunigaikščius  nuo  užimamų   vietų,   sukilusius
žemaičius žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji  pagalbininkai  jo  pykčio
bijodavo.  Pasireiškiąs  jo  veiksmuose  žiaurumas  sutinka  su   tų   laikų
supratimu ir negali būti laikomas vien individualine Vytauto ypatybe.
      Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam
netrukdavo - jis galėjo net  žymias  sumas  skolinti  Jogailai.  Jis  nebuvo
šykštus, priešingai  reikale  pinigų  nesigailėdavo.  Šiaip,  kaip  minėjau,
labai paprastas ir neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas  nesigailėdavo
jokių išlaidų, kad reikėdavo  parodyti  savo  galybę,  užimponuoti:  siunčia
brangių  dovanų,  kelia  puikias  puotas  (Lucke).Toks  yra  Vytautas   kaip
politikas, valstybės vyras. Tai yra svarbiausioji jo  asmenybės  veikimo  ir
_______________________________________________
2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.3

                                      2

       Krėvės  unijos  aktu  Lietuva  buvo  prijungta  prie  Lenkijos.   Šis
politinis žygis, iš  karto  pritartas  ir  paties  Vytauto,  vėliau  jam  ir
lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos interesus ir Lietuvos laisvę.  Be
to, Vytautas dar negavęs Jogailos jam pažadėtos ir  teisėtai  priklausančios
tėviškės,  o  aukštoji  Lietuvos  visuomenė,  matydama,  kad  ji  gali  būti
atstumta nuo  krašto  interesų  ir  pakeista  Jogailos  atsiustais  lenkais,
negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo dėl susidariusios krašte  padėties
ir  tvarkos.  Šitų  nepasitenkinusiųjų  priešaky  atsistojo  pats  Vytautas,
Lietuvos ir jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų  ir  sunkių  kovų,
nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos ne tik  savo  tėviškę,  bet  ir
visą Lietuvą su jai priklausančiais Rusų žemių plotais.4
      Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek  viduje  tiek  ir  užsieny  vedė
seną, jau  paties  Mindaugo  pradėtą,  Lietuvos  politiką:  viduje  stengėsi
įvesti  centralizaciją,  t.y.  naikinti  atskiras,  beveik   nepriklausomas,
sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem  kryptim:  vakaruose
jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai  šio  galimybę  sumušė  Žalgirio
laukuos, o  rytuose  -  pulti,  t.y.  užkariauti  naujų  žemės  plotų.  Buvo
dirbamas ir Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip  ir  po
unijos iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių problema  su  Lenkija,
- išeina iš šio rašinio rėmų: tai bus svarstoma kitų.
      Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai  daug.  Dėl
naminių karų  daugelis  Lietuvai  priklausančių  kraštų  atkrito  ir  pateko
Maskvos  įtakon:  dabar  reikėjo  juos  ginklu  atkariauti.  Be  to,  tokios
netikėtos  atmainos  Lietuvoj  -  valdžios  atidavimas  Vytautui   -   labai
nustebino ir tuos
_________________________________________________________
3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148
4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45
kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo tėvą:  dabar  už  tai  tikėjosi
susilaukti bausmės iš sūnaus. Tartum  norėdami  tos  bausmės  išvengti,  dar
tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie  sukilo,  tikėdamiesi  atsipalaiduoti  iš
Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas sukilimas jiems  būtų
pasisekęs, jei jie būtų sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir  bus  buvusi
viena  iš priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.
      Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko -  Naugardo  kunigaikštis
Dimitras Kaributas,  kuris  buvo  sukilęs  prieš  Vytauto  tėvą  Kęstutį  ir
atsisakęs mokėti duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir  buvo  besirengiąs
eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo Vytauto sumuštas  ir  turėjo
bėgti. Prisiartinęs prie Sieversko - Naugardo,  Vytautas  paėmė  jį  staigiu
puolimu. <…>
      Tuo pačiu metu  atsisakė  Vytauto  klausyti  ir  Kijevo  kunigaikštis,
Algirdo  sūnus,  Vladimiras,  nesutikdamas  padėti  jam  malšinti  sukilusio
Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro.  Šį  kartą  susirėmimų  buvo
išvengta: viskas pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <…>
      Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras,  Liubarto  sūnus.
Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko sau,  o  jam  pavedė  valdyti
Sieversko - Naugardą. Bet jis čia neilgai pabuvęs irgi  pabėgo  į  Vengriją,
iš  kur  abu  su  Švitrigaila  susižinodavo  su  Ordinu,  ruošdami  Vytautui
pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo  kunigaikštija  atiteko  Vytautui.
Taip   pat   suvaldė   Vytautas   ir   kitus   nepaklusniuosius    Volynijos
kunigaikščius. Po  tų  visų  numalšinimų  didesnė  Volynijos  dalis  atiteko
Lietuvai, kita - Lenkijai.
      <…>
      Taip  Vytautui  trumpu  laiku  pasisekė  panaikinti  stambiųjų  sričių
kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams valdyti mažos
reikšmės nedideles sritis.
      Stambiųjų  sričių  kunigaikščių  panaikinimas  padarė  didelę  atmainą
Lietuvos  gyvenime.  Pirmiausia  pasistūmėjo  į  priekį  Lietuvos  valstybės
suvienijimo darbas, centralizacija, nes  jų  žemės  buvo  atiduotos  valdyti
didžiojo  kunigaikščio  vietininkams.  Tie  Vytauto  pastatyti   vietininkai
visiškai  jo  klausė  ir  tai  jį  padarė  savarankišku  valdovu.   Anksčiau
kunigaikščiai, valdydami tas žemes savo nuožiūra, nejautė  to  ryšio,  kuris
juos jungė su didžiuoju  kunigaikščiu.  Valdydami  tokias  sritis,  Gedimino
ainiai ir šiaip aukštos kilmės kunigaikščiai, jautėsi  esą  savarankiški  ir
kartais net sukildavo prieš  didįjį  kunigaikštį.  Dabar  panaikinus  sričių
kunigaikščius ir jų  vieton  atsisėdus  Vytauto  vietininkams,  viskas  buvo
suimta į vienas rankas.  Mat,  tie  vietininkai  neturėjo  jokios  politinės
reikšmės, kaip ankstyvesnieji tų  sričių  vadovai,  o  pasidarė  tik  dideli
žemvaldžiai arba dvarininkai. Tie didžiojo kunigaikščio vietininkai jį  rėmė
tiek materialiai, tiek politiškai; tai buvo jų pareiga -  priešingai  galėjo
būti iš pareigų paleisti.  Tuo  būdu  tos  visos  sritys  politiškai  pateko
visiškon Vytauto priklausomybėn, kas sustiprino  jo  padėtį  krašto  viduje.
Tada prasidėjo ir rusų gyvenamų  sričių  suvalstybinimas  ir  jose  lietuvių
įtakos įsigalėjimas. Tai rodo ir tuo laiku  parašytos  baltgudiškai  knygos,
kuriose palankiai atsiliepiama apie Lietuvą, ypač apie Vytautą.
      Po šitos reformos ėmė didėti ir didžiojo kunigaikščio iždas  ir  šiaip
materialiniai ištekliai, o iš čia ir jo politinė reikšmė  ir  galybė.  I  jo
iždą  ėmė  plaukti  ir  tos   pajamos,   kurios   pirmiau   tekdavo   sričių
kunigaikščiams. Pav.,  įvairios  duoklės  pinigais  bei  natūra  ir  visokie
muitų,prekybos mokesčiai. Daug pajamų davė didžiajam kunigaikščiui  ir  ūkio
pajamos, nes sričių  kunigaikštijas  panaikinus,  visi  kunigaikščių  dvarai
atiteko Vytautui. Tuose dvaruose jis sodino vietininkus  tėvūnus.  Jie  buvo
ten kartu teisėjai, mokesčių rinkėjai ir ūkio prižiūrėtojai. Vietininkai  ir
tėvūnai buvo pasodinti net tuose dvaruose, kurie didžiajam kunigaikščiui  nė
nepriklausė. Ten jie eidavo teisėjų  ir  mokesčių  rinkėjų  pareigas.  Dabar
didysis kunigaikštis kur kas daugiau gaudavo pajamų, negu anksčiau.
      Valstybės centralizavimas ir jos sujungimas į vieną politinį  vienetą,
išaugimas materialinės Vytauto galybės padarė tai, kad prieš jį  lenkėsi  ne
tik viduje išlikę kunigaikščiai, bet ir užsienis ėmė su juo skaitytis.5

                                      3

a)    Kai Vytautas pabėgo iš kryžiuočių antrą kartą, Ordino vadovybė,  nieko
nelaukdama, jau 1392 m. puolė siaubti  Lietuvos  žemių.  Pirmiausia  visomis
jėgomis užgriuvo Jotvingių kraštą ir užėmė  Suražo  pilį,  iš  kur  vos  vos
spėjo pabėgti Vytauto svainis  Henrikas.  Kitų  metų  pradžioje  kryžiuočiai
sudegino Gardino, Merkinės, Drohičino ir Lydos pilis, o rudenį jau  siautėjo
Žemaičiuose. Bet tai buvo tik  baisaus  karo  pradžia.  1394  m.  vokiečiai,
paties didžiojo maršalo  vedami,  siaubingai  nuniokojo  Naugarduko,  Lydos,
Drohičino ir kitas apylinkes, vėl sugriovė Gardino pilį. Du antpuoliai  buvo
ir kitų metų vasarą: vienas, mažesnis - į Raseinių žemę, o  kitas,  didesnis
- į pačią sostinę. Pasikvietę svečių iš Prancūzijos,  Vokietijos,  pasisamdę
lankininkų iš Genujos, kryžiuočiai sutelkė  didžiulę  kariuomenę  ir  Nemunu
atplaukė prie  Kauno.  Iš  čia  keliomis  voromis  patraukė  Vilniaus  link.
Vytautas,   paskubomis   sušaukęs   bajorų   kariuomenę,   bandė    stabdyti
kryžiuočius, bet nesėkmingai.  Įsiveržėliai  apgulė  Vilniaus  pilį,  tačiau
paimti  neįstengė.  Besitraukiančius  nuo   miesto   kryžiuočius   lietuviai
persekiojo. <…> Per trejus metus  kryžiuočiai  smarkiai  nuniokojo  Lietuvą.
Bet tai buvo viskas, ką jie  galėjo  padaryti.  Ordino  didžiajam  magistrui
pasidarė  visiškai  aišku,  kad  kryžiuočiai  Lietuvos  nenugalės.  Be   to,
vokiečius ištiko  dar  viena  nesekmė:  lenkų  diplomatų  paveiktas,  ordino
siuzerenas  imperatorius  uždraudė  puldinėti  Lietuvą,  nes  tai  jau  buvo
krikščioniškas kraštas. Pagaliau lietuviai sulaukė atokvėpio.6
b)    1398 m. Salyno  sutartimi  Vytautas  atidavė  kryžiuočiams  Žemaičius.
Ordino vadovai  jau  džiaugėsi,  kad  pildosi  sena  svajonė.  Tačiau  greit
pamatė, kad užvaldyti kraštą yra daug
__________________________________________________________
5 Šapoka A. Vytautas Didysis. V.,1988. p 46-49

sunkiau negu gauti formalų atidavimo  raštą.  Todėl  jau  1399  m.  viduryje
surengė žygį, kuriam vadovavo pats didysis magistras, ir 11  dienų  kalaviju
ir  ugnimi  siautėjo  Žemaitijoje.  Kitais  metais  vėl  puolė,   terorizavo
gyventojus, statė pilis. Žemaičiai nepasidavė, priešinosi pavergėjams.
       Vieną pilį prie Nevėžio kryžiuočiams padėjo  statyti  Vytautas.  Kita
pilis, pastatyta 1400 m. tiksliai  nežinomoje  vietoje,  bet  arti  Dubysos,
vadinosi Fryderburgu. Joje šeimininkavo fogtas,  arba  vietininkas,  Mykolas
Kiuchmeisteris. Matydami baisią kryžiuočių jėgą, kai kurie žemaičių  bajorai
pabūgę  neišlaikė  spaudimo,  nuvyko   į   Marienburgą   ir   apsikrikštijo.
Kryžiuočiai džiūgavo -  juk  tikslas  jau  čia  pat.  Pradėjo  net  geruojiu
vilioti: Žemaičiams siuntė  gyvulių,  visokių  prekių,  žadėjo  dar  daugiau
gėrybių, jeigu tik šie bus paklusnūs.  Bet  pavergėjai  skaudžiai  apsiriko:
1401 m. žemaičiai  sukilo,  sugriovė  vokiečių  pastatytas  pilis,  sudegino
Frydeburga, o vokiečius išvijo. Maža to, sugriovė Klaipėdos pilį,  persikėlė
per Nemuną ir ėmė puldinėti kitas kryžiuočių pilis.
      Aišku,  Ordinas  nuo  to  nesugriuvo.  Sutelkę  jėgas,  vokiečiai  ėmė
veržtis atgal. Daug žemaičių bajorų nuo kryžiuočių teroro  bėgo  į  Lietuvą,
kur  buvo  maloniai  priimami.  Ordinas  rašė  Vytautui  skundus,  reikalavo
pabėgelius  grąžinti.  Vytautas  atsakė,  kad   užrašęs   kryžiuočiams   tik
žemaičius baudžiauninkus, o laisvieji turi teisę keltis  kur  tik  nori,  ir
jis,  Vytautas,  negalįs  varžyti  jų  laisvės.  Kadangi  nustatyti,   kuris
baudžiauninkas, o kuris laisvas pabėgelis, esą labai sunku, Vytautas  pasakė
nė vieno pabėgelio negrąžinsiąs.
      Aiškiai pamatę, kad Vytautas remia žemaičius ir nežada vykdyti  Salyno
sutarties. Kryžiuočiai pradėjo atvirą karą.
      Vytautas atnaujino taiką su kryžiuočiais. 1404 m.  Racionžo  sutartimi
jis vėl jiems atidavė Žemaičius, bet su
__________________________________________________________
6 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 248
sąlyga, kad galės pasiimti  250  gyventojų.  Tą  mįslingą  sąlygą  vokiečiai
priėmė, nes nenumatė, kaip gudriai Vytautas ja pasinaudos.
      Po to keletą metų  Lietuva  su  Ordinu  nekariavo.  Vytautas  tvarkėsi
rytuose, tramdė Smolenską.
      1408 m.  Vytautas  jau  buvo  pasirašęs  taiką  su  Maskva  ir  galėjo
atsigręžti į vakarus, imtis Žemaičių klausimo.
      Kryžiuočiai per  tuos  ketverius  metus  (1404-1408)  Žemaitijoje  vėl
pristatė pilių ir kiek galėdami įsitvirtino. <…>  1408  m.  Ordino  vadovybė
Žemaičių seniūnui įsakė neturėti jokių ryšių su Lietuva,  bet  Žemaičiai  to
įsakymo nepaisė. Norėdamas visiškai uždaryti sieną, Ordinas  ragino  Vytautą
greičiau atsiimti tuos 250 saviškių, tačiau Vytautas nesiskubino. Jo  žmonės
vežė žemaičiams ginklų,  ragino  priešintis.  Ir  Žemaičiai  priešinosi  vis
atkakliau, pagaliau 1409 m. sukilo, ėmė deginti vokiečių  pilis,  varyti  iš
savo  krašto  grobikus.  <…>  1409   m.   žemaičiai   paėmė   Dubysos   pilį
(Dobesinburgą)  -  kryžiuočių  administracijos  centrą.  Visur   mušami   ir
persekiojami, kryžiuočiai pabėgo  į  Užnemunę.  Iki  vidurvasario  Žemaitija
buvo išvaduota.
      Taip  Vytautas  kryžiuočiams  parodė,  kad  Žemaičių  neatsižada,  kad
anksčiau pasirašytų sutarčių nevykdys. Žemaitiją jis prijungė prie  Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, o savo vietininku joje paskyrė Rumbaudą,  kuriam
suteikė Žemaičių seniūno  titulą.  Tas  pareigas  Raumbaudas  ėjo  iki  1412
metų.7
c)     Vytauto  vadovaujama  Lietuvos  kariuomenė  iš  Vilniaus   ir   Trakų
išžygiavo 1410 m. birželio 3 d.  Traukė  per  Gardiną,  Baltstogę  Červinsko
link. Pakeliui prie jos prisijungė pulkai iš Lucko, Briansko, Kijevo  ir  iš
kitur. Per 26 dienas nužygiavusi  apie  500  km,  birželio  29  d.  tiksliai
sutartu laiku atvyko į numatytą vietą - į Červinską.
__________________________________________________________
7 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994. p 252-254

      Lenkams iki susitikimo vietos buvo daug arčiau,  todėl  jie  atžygiavo
taip pat laiku. Raiteliai, pėstininkai bei ilgiausios gurguolės traukė  gana
greitai, be jokios gaišaties persikėlė per Nemuną, Narevą, Vyslą. Tai  rodo,
kad žygiui buvo gerai pasiruošta. Jau amžininkus stebino  toks  sąjungininkų
kariuomenės  drausmingumas  ir  punktualumas.  Kad  taip  bus,   kryžiuočiai
nesitikėjo.
      Sąjungininkų kariuomenės kartu patraukė  Marienburgo  link.  Paliaubos
su Ordinu jau buvo pasibaigusios liepos  4  d.,  vadinasi,  peržengti  sieną
buvo  galima  nepažeidžiant  prieš  metus  pasirašytos  paliaubų  sutarties.
Liepos 9 d. didžiulė kariuomenė įžengė į Ordino teritoriją.
      Sužinoję sąjungininkų žygio kryptį, kryžiuočiai suprato jų  tikslą  ir
pasistengė kuo greičiau  užbėgti  už  akių,  pastoti  kelią.  Jiems  reikėjo
nužygiuoti apie 25 km, todėl  skubėjo,  žygiavo  visą  naktį  per  audrą  ir
liūtį. Rytą, audrai jau  nurimus,  sustojo  prie  Griunvaldo  ir  Tanenbergo
kaimų.
       Priešais  kryžiuočius   trimis   eilėmis   išsiskleidė   sąjungininkų
kariuomenė. Dešiniajame sparne rikiavosi lietuvių ir totorių pulkai,  centre
sustojo smolenskiečiai, o kairėje - lenkų sunkieji  raiteliai  ir  samdiniai
čekai  su  moravais.  Visą   sąjungininkų   kariuomenę   rikiavo   Vytautas.
Kairiajame  sparne  rikiuoti  lenkų  kariuomenę  jam  padėjo  Zindramas   iš
Maškovičių. Jogaila tuo metu meldėsi prie užnugaryje  pastatytos  palapinės.
Kadangi viskas vyko taip, kaip numatyta, vyriausiasis vadas buvo ramus.
      Abi priešininkų kariuomenės ilgai delsė  pradėti  kautynes.  Kronikose
rašoma, kad daugiausia delsęs Jogaila. Pasak J. Dlugošo, neskubėjęs dėl  to,
kad apskritai buvęs neryžtingas,  net  bailys  ir  vis  dar  tikėjęsis,  kad
paskutiniu momentu pavyks kautynių išvengti,  susitaikyti  su  kryžiuočiais,
nors prieš kelias dienas jų pasiuntiniai imperatoriaus vardu  buvo  paskelbę
karą. Vytautas, priešingai, veržėsi į mūšį. Jis pasitikėjo savo  jėgomis  ir
ragino karalių greičiau duoti ženklą pradėti kautynes,  nes  matė,  kad  tai
gal  vienintelė  proga   sumušti   vienoje   vietoje   susirinkusią   priešo
kariuomenę. Labiausiai jis  bijojęs,  kad  Jogaila  nesusitaikytų  arba  kad
kryžiuočiai nepasitrauktų.
      Kautynės prasidėjo 1410 m. liepos 15 d., jau gerokai įsidienojus,  kai
kantrybės pritrūkęs didysis magistras įsakė savo pulkams leistis į slėnį,  o
Vytautas leido lengviems lietuvių raiteliams pulti  iš  savo  gerų  pozicijų
išėjusį priešą. Vokiečiai dar suspėjo du kartus  iššauti  iš  patrankų,  bet
paskui nebešaudė, nes kariuomenės labai susiartino. Paleidę iečių  spiečius,
kariai puolė kapoti vieni kitus  kirviais  ir  kalavijais,  visi  susimaišė,
susigrūdo. Žūtbūtinės kirstynės truko  gerą  valandą.  Paskui  didelė  dalis
lietuvių ir totorių pulkų, ėmė tarytum trauktis, o paskui ir bėgti  į  mišką
Zėvaldo link. Kryžiuočiai juos vijosi, bet miške pametė juos iš akių.
      Daugumai lietuvių  pasitraukus,  kryžiuočiai  visu  smarkumu  užgriuvo
centrą, kur kovėsi Smolensko pulkai, lenkų riteriai, čekai.
      Įnirtingos kautynės truko ilgai, apie  šešias  valandas,  bet  aiškios
persvaros neturėjo nei viena, nei kita pusė.  Kritiška  situacija  susidarė,
kai kryžiuočiai ėmė veržtis prie didžiosios  lenkų  vėliavos.  Tačiau  lenkų
kariai priešus atrėmė.
      Vytautas visą laiką buvo mūšio lauke. Lydimas  ir  saugomas  nedidelio
būrelio  totorių  karių,  jis  tarsi  skraidė   tarp   pulkų,   padrąsindavo
susvyravusius, nuvargusiems ir nusilpusiems  atsiųsdavo  pastiprinimų,  t.y.
faktiškai vadovavo visai sąjungininkų kariuomenei.
      Mūšis pasidarė labai  žiaurus,  karių  eilės  retėjo  ir  vienoje,  ir
kitoje pusėje. Nusprendę, kad jau metas palaužti  priešininkus,  kryžiuočiai
metė į mūšį visą rezervą - šešiolika vėliavų, kurios  iki  tol  stovėjo  ant
kalvos ir  laukė  lemiamo  momento.  Leisdamiesi  į  kovos  lauką,  riteriai
užgiedojo pergalės giesmę “Kristus prisikėlė”. Tuo metu  kryžiuočių  rezervo
jėgos pradėjo supti Smolensko ir lenkų  pulkus.  Pačiu  sunkiausiu  momentu,
kai supamieji pulkai iš  paskutinių  jėgų  vos  laikėsi,  kaip  perkūnas  iš
giedro  dangaus  trenkė  Vytauto  vedami  “pabėgėliai”  lietuviai   ir   ėmė
triuškinti kryžiuočius.  Kryžiuočių  eilėse  kilo  sąmyšis,  o  pavargusieji
lenkai atgavo ūpą. Dabar jau vis labiau ėmė aiškėti  sąjungininkų  persvara.
Taip lietuvių kariuomenė nulėmė mūšio baigtį. Kai nuo lietuvio ieties  dūrio
į kaklą žuvo pats  didysis  magistras,  baimės  apimti  kryžiuočių  riteriai
pasileido bėgti. Užsibarikadavę vežimais, dar bandė gintis  stovykloje.  Čia
jų daugiausia ir žuvo.
       Sutriuškinę  kryžiuočius,  sąjungininkai  paėmė   priešo   gurguoles,
kuriose  rado  daugybę  pančių  ir  grandinių  belaisviams  surakinti.  Tais
pančiais  buvo  supančioti  arba  sukaustyti   patys   į   nelaisvę   paimti
kryžiuočiai. O statinės vyno,  kurio  kryžiuočiai  turėjo  atsivežę  busimai
pergalės puotai, Jogaila liepė visas sudaužyti.  J.  Dlugošas  vėliau  rašė,
kad išlietas vynas maišęsis su žuvusiųjų krauju. Pasak kitų  autorių,  mūšio
lauke tekėję kraujo upeliai.
      Į Žalgirio pergalę Lietuva  ėjo  beveik  200  metų.  Tą  žygį  pradėjo
Mindaugas, o sėkmingai užbaigė Vytautas su Jogaila, kurie abu  planingai  ir
nuosekliai visą gyvenimą siekė sutriuškinti Ordiną. 1410  m.  liepos  15  d.
vakare abu valdovai tikriausiai pasijiuto labai laimingi kaip karvedžiai  ir
politikai. Juk jie, didžiojo Gedimino vaikaičiai, Žalgirio laukuose  sudaužė
Ordino galybės legendą, apgynė savo žemę, išgelbėjo nuo kryžiuočių  vergovės
žemaičius, pagaliau sužlugdė kryžiuočių planus sukurti savo  valstybę  palei
Baltiją nuo Oderio iki Suomijos įlankos.8



_______________________________________________________________
8 Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m. p  258-263


Naudota Literatūra:

1. Kondratas M. Lietuvių tautos ir valstybės istorija. V., 1994 m.
2. Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988 m.
3. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989 m.



      Baigdamas šį referatą, aš norėčiau pastebėti, kad Vytauto asmuo,  kaip
žmogaus ir kaip valstybės vyro -  politiko  ar  diplomato,  kultūrininko  ar
karininko - nėra galutinai paaiškėjęs,  Vytauto asmeny ir jo  plataus  masto
veikloje slepiasi dar daug neaiškumų, kurie ir sukelia nemaža  abejonių   ir
svyravimo, kas iš kitos pusės ir sulaiko pasakyti  apie  jį  galutinį  žodį.
Todėl manau, kad mūsų istorikai šioj srity dar nemaža  ras  sau  gražaus  ir
dėkingo darbo.  Ši  tema  yra  svarbi  Lietuvos  istorijai,  jos  praeičiai,
kadangi  ji  gausiai  papildo  istorijos  knygų  puslapius,  parodo   tokius
svarbius Lietuvai įvykius ir suteikia nemažai  informacijos  apie  politinę,
kultūrinę situaciją  tuometinėje  LDK.  Supažindina  kiekvieną  su  didžiojo
kunigaikščio asmeniu, jo silpnybėm, noru spręsti vienus ar kitus  klausimus.
Istorija vienus valdovus iškelia, išaukština, parodo jų  didvyriškumą,  apie
kitus kalba, kad jie yra mažai sumanūs  valdytojai,  nepatyrę  politikai  ir
žmonės, nesugebą vesti tautą tiesiu gyvenimo keliu.